užeivis

užeĩvis, -ė smob. (2) Š, NdŽ, DrskŽ, Pun, Zp, užeivỹs, -ė̃ (4) Š, NdŽ, (3^b) DrskŽ, Onš, Dg, Sn, Vrn 1. Š, Kš kas iš kitur atėjęs, pakeleivis: Atej[o] užeivỹs kokis ir prašo pragulėt naktį Vlk. Gyvenu aš pas jus kap užeivė̃ Drsk. Išveža dukrelę mano mylimiausią svetimi užeiviai svetimon šalelėn LTsII567. Svetimi užeivė̃liai iš vakarų šalelės NdŽ. ║ atklydėlis: Šitas šuva buvo užeivỹs Nmn. 2. Jz, Kb, Ndz kas iš kitur atvykęs gyventi, atsikėlęs, atvykėlis: Dabar visokių užeivių̃ atsirado Vlk. Čia tik Miškiniai nuog senovės gyvena, o kiti – tai užeiviai Mrc. Užeiviaĩ užeis, Švendubrės sodžius ižniks Drsk. Tiek užeivių̃ sodžiun – kap svetiman mieste gyveni Rtn. Seni gyventojai tai mus žino, o užeiviaĩ – ne Krsn. Čia ponas buvo (gyveno), dar̃ užeiviaĩ visi Stk. Sarmatos neturėjom [būti lietuviais], o tokis užeivỹs, jis nesrodė Šč. 3. sm. NdŽ, Vlk užkurys: In žentus atejęs, tai užeĩvis Brš. Mamartuklas sesuvos užeivỹs buvo Al. ║ sugyventinis: Tai jinai su užeiviù tris metus gyveno Graž.